Visi pakalnėje, kurie žinojo, kas darosi arba dasiprotėjo, laukė galo. Nuo ugnies pakilo sena Jargalienė, kvėpuodama, dairėsi Margerio. Pasakė jai, kad tas pareikalavo sau jos dukters.
Užtvare nieko nebuvo girdėt. Pėda ne grįžo. Tame ant sukrautu kaladžių, kur Krivė Krivaitis pamokslą sakydavo, pradėjo lipt Vaideliotai. Visi buvo šventadieniniuose rūbuose su vainikais ant galvų, su lazdomis rankose.
Krivė Krivaitis, kada užlipo ant viršaus, buvo susimūčijęs. Žmonės iš visų šalių pradėjo bėgt prie ąžuolo kaip vilnis ant vandenio.
Ba tie žodžiai ketino būt svarbūs nutiko suvis.
Krivė Krivaitis pakėlė galvą, ranką, kurioje laikė lazdą, iškėlė aukštyn ir į dangų žiūrėjo.
Atsilaikė, kad tą valandą pradėjo niauktis ir užgriovė.
Ne kurie žmonės puolė ant kelių su baime.
Nutiko vaideliotai, pataise ugnį, stulpas durno pakilo aukštin ir tuojaus nusipagadijo.
Konis žodžius Krivės Krivaičio paantrino garsiai, kuris atliuosavo merginą nuo tarnavimo Perkūnui, ba jau kitam buvo pasižadėjus, o dievaitis tokios nereikalauja.
Margeris, tai išgirdęs, pakėlė abidvi rankas aukštyn ir kepurę nusiėmė.