Jo galvoje painiojosi puikios mislys. Norėjo su Kęstučiu Vilniuje padaryt drūtą susirišimą, kad reikale galėtų gaut pagelbą.. Tai, ką matė ir ko išmoko iš kryžiokų, norėjo pas save taip įtaisyt.
Kas dieną Baniuta lipo ant bokšto ir žiūrėjo ar neparegės pargrįžtančių.
Vieną naktį sargai patėmijo gaisrą danguje, Reda tuojaus atminė, kad tai tas vokiškas laivas dega, kuris ketino Pilėnus prapuldyti.
Drūtvietėje buvo linksmybė didelė. Baniuta žiūrėjo į gaisrą, idant prisotintų savo akis tuo regėjimu. Ant rytojaus tikėjosi saviškio. Ant rytojaus visą dieną stovėjo ant bokšto ir žiūrėjo, o širdis jos plakė, rodos, kad kožno paukštelio klausė:
— Ar ne matei mano mylinio? Ar gal parneši linksmą naujieną nuo jo?
Paukšteliai pralėkė ir nieko neatsakė nuliūdęs.
Ir nieko ilgai nebuvo matyt, net iki vakaro.
Vakare upė nuo saulės žibėjo kaip zerkolas, o iš toli buvo matyt tamsius brūkšnelius ant vandenio, nežinia kas tai galėjo būt, ar luotai, ar kokie paukščiai vandeniniai!
Baniuta rankomis suplojo. — Tai jie!
— Ir nulipus nuo bokšto bėgo pas motiną, ant stogų sulipinėjo žmonės, tėmijo ir juokėsi, kalbėdami, kad nieko nemato.