Žmonės tie, papratę apie vieną laiką pildyt savo reikalus, kaip nebyliai, slinko kur buvo prisakyta.
Ta tykumą pertraukė kaip kada ne kada staugimas šunies pririšto ant lenciūgo6, arba žvengimas arklų stalduose. Nes ir tie sutverimai, rodos, priprato prie kloštorinio tykumo, tuojaus nustodavo.
Tam tykume buvo labai smutna7, ba kožnas buvo po didele valdžia ir užžiūrėjimu, per ką kožnam gyvastis8 buvo užstelbta. Čia, išskiriant balsą varpelio, ką šaukė brolius ant poterių, nieko daugelis nebuvo girdėt kaip kada rudens vėjai pertraukė tą tykumą, ba nebijojo prisakymo perdėtojaus zokono9, nes sau švilpė be baimės.
Koplyčioje prieš altorių degė lemputė, blogai mėtydama šviesą į šalis, ne daugelis pabažnų10 karėjūnų susirinko tingiai ant vakarinių maldų.
Kamandorius su kopa ant savęs stovėjo prie altoriaus ir labai greitai meldėsi, pusėn-balsų, taip kaip iš prievartos, susnūdęs ir susimaišęs.
Lankose stovėjo vyresni broliai zokono, ką daugelis atėjo iš prievartos ne kaip iš noro, ką galima buvo suprast ant jų, ba nuolatos žiovavo ir akis trynė rankomis.
Ne kurie iš jų susikišę šnabždėjo vienas į kitą. Kiti snaudė, o treti suvis buvo užmigę.
Tamsumoj negalima buvo matyt apie duris, ba ir radosi kelios asabos11, ką varpai sušaukė, nes tie malda suvis nesirūpino.
Gale lankų sėdėjo tarp tų balt-ploščių viena žmogysta, kuri ant savęs patraukė akis. Nuo lempos šviesa atmušė ant jo veido, ką galima buvo įžiūrėt.
Buvo tai vyriškas veidas, ir kožnas galėjo numanyt, kad daug matė, kaip tai sako — ir šilto, ir šalto — ba pilna ant veido buvo visokių ženklų nuo visokių ginklų.