Vieną dieną prie pastatyto naujai kryžiaus apstojo aplinkui. Buvo matyt prie jo altorius. Tėvas Antoniušas mišias laikė. Margeris stovėdamas ant bokšto, jau norėjo kepurę nusiimti pagal senovės papratimą, bet vėl su piktumu užsismaukė net ant ausų.
Išgirdo balsą giesmės, kurios balsą gerai pažinojo ir ne vieną kartą bažnyčioje giedojo.
Išgirdo nuo žemės Baniutos dainelę.
Abi giesmės maišėsi jo širdyje, sukando dantis ir nuėjo nuo bokšto žemyn.
— Vyrai, ant pilies! — pašaukė.
Nesimilijo: Kryžiokai pradėjo šturmavot.
Aplinkui apsiaubė drūtvietę, kaip gyvu lenciūgu.
Ėjo dainuodami. Vieni nešė ant galvų sausas šakas, kiti ugnį, ir ne kurie buvo su kirviais.
Kas gyvas drūtvietėje ėmėsi prie darbo. Moterys nešė vandenį su kubilaičiais, vyrai akmenis, silpnesni tvėrėsi už saidoku227.
Vižūnas prisakė, kad kožnas tylėtų. Ne vienas neturėjo pradėt pakolei kryžiokai nepradės.