Vižūno veidas išsipagadijo; iškėlė ranką ir pasmaukė:
— Vyrai ant vokiečių! Bobos ir vaikai ruoškite laužą!
Baniuta dirstelėjo su puikybe ant Margerio, griebė už kaklo ir pabučiavo.
Norėjo bėgti su kitais, bet Reda ją sulaike už rankos.
— Mudvi turime čia būt! Vandenį nešiot ir ronas raišiot!
Nes jau per triukšmą, negalima buvo nieko girdėt. Už sienos buvo girdėta giesmė kryžiokų, o čia, viduj, daina ir riksmas lietuvių.
Vokiečiai kabinosi ant sienų drūtvietės ir krito atgalios — žemyn nuo kucių, balkių ir akmenų.
Ant valandėlės sustojo, paskui vėla pradėjo.
Tame jau ant vidurio kiemo stovėjo sukrautas, didelis laužas. Moterys ir vaikai, ardė gryčias ir krovė į vieną krūvą.
Silpni gavo drūtumą. Moterys didžiausius balkius vilko.