Šuo pamatė, kad jo gaspadorius tolinasi, leidosi paskui.
Nes kada artinosi prie gluosnio, pradėjo šeriai šiauštis ir nespakainai eiti.
Gaspadorius apsidairė ant šuns, kucių rankoje pasmagino, ba žinojo, kad šuns jaučia neprietelį.
Kas tai galėtų būti? Argi tai neprietelis? Atrodė kaip lietuvninkas. Pakeleivis sėdėjo ir laukė ateinančio.
Kada prisiartino prie gluosnio, gaspadorius ir šuo sustojo. Gaspadorius pasirėmė ant kuciaus, šuo pritūpė ant pasturgalio, pakėlė galvą ir pradėjo staugt. Buvo tai blogas ženklas.
Sėdintis ant žemės pasijudino, rankas išsitraukė iš ančio, pasitaisė ir atsistojo.
Tas ateivis su šunim buvo storas, nedidelis, drūtas, nes ant veido baisiai neatrodė.
— Kas tu? Ką čia dirbi? — paklausė Pilėnų žmogus.
Pakeleivingas pirmiausia nusijuokė.
— Ak, matai? Ar dar reikia klaust? — atsakė linksmai — Esmu102 pakeleivingas; taip man parėjo, kad turiu kaip ubagas valkiotis.