— Tai, brace103, ne iš jų valios likau gyvas, bet iš Perkūno — tarė pakeleivingas — tas mane apgynė. Ba kada į vandenį įmetė, o aš ant dugno nuėjau, išgirdo dundėjimą aplinkui, pabūgo ir pabėgo, o aš į krantą išplaukiau.
Šuo jau tiktai urzgė.
Svalgūnas pasiėmė lazdą, krepšį ir pagalėlį
Pradėjo abudu irtis į gryčiukę.
— Aš galimai galėsiu pas jus sušilt — tarė Svalgūnas. — Matai, broli, kad dantimis barškinu. Po perkūnais, žiema artinasi. O ar tu žinai, kad aš moku, kad kas norėtų puikiai dainuoti, o ir burt galiu visaip. Pavietrę104 ir visokias kitas ligas nužadu ir gyvuliams pagelbstu.
Mužikas nieko neatsakė. Vilkosi pamažu į namus ir gryčiukes, prie kurių kokį nors galima buvo patėmyti žmogų arba bobą, o taipogi lakstančius pusnuogius vaikus.
Tuojaus, kada patėmijo svetimą žmogų išsipila iš bakūžių daugelis žmonių, ba norėjo pamatyt ateivį.
Pilėnai stovėjo ne toli rubėžiaus kryžiokų, kurie lietuvninkams keršijo, dėl to gi kožnas norėjo išgirsti naujieną iš valkatos, kas sviete girdėti. Tokių žmonės, kurie valkiojasi po svietą, daug žinojo.
Kada žmonės paregėjo, kad pakeleivingas įėjo į kryčiukę Gailino, visi ten pradėjo rinktis kuopomis.
Jau tada lietuvninkų nebuvo labai geras gyvenimas, kaip prieš amžius buvo.