— Ką! — tarė: — tai jūs Kunigo neturite?
— Turime ir neturime, — kalbėjo Gailinas; senas tėvas Kunigienės guli nuo seno ir nesikelia... Jos vyras numirė iš sopulių, kuriuos per peštynes su kryžiokais gavo; jauną sūnų pagriebė ir manyk nužudė kryžiokai; ji viena čia elgiasi, nes atstoja ir už save, ir už vadą... O kas gi galėtų iki to laiko čia dastigot111? Kas gi galėtų tokią baisią drūtvietę pastatyt kaip ji!
— Tai, vyreli, boba! — suniurnėjo Svalgūnas.
— Nebuvo ji tokia, kada jos vyras gyveno, — tarė antras mužikas. — Dabargi, kada tie vokiečiai kryžiokai jos sūnų pagriebė, o patį užmušė, tai rūstybė ją perdirbo į kareivį... Ak, broli, žmonės pamena, kaip dainuodavo, puikiai rėdydavos, o kūdikį kaišydavo į kvietukas, supdavo lopšyje. Kaip vyro ir kūdikio neteko... sykiu persimainė į baisų kareivį, kaipkokia dievaitė, kuri nuo dangaus nužengė.
— Stebuklų stebuklai! — tarė Svalgūnas. — Aš girdėjau apie tai seniau, nes norint kryžiokai kūdikį pagriebė, nebuvo kalbos, idant jį nužudytų! Kaip aš girdėjau, jie tokių kūdikių daugelį pas save augina, kad po to užsiuntinėtų ant locno kraujo...
Gailinas galvą pasuko neišvėrindamas.
— Tavo kalba yra netikus — tarė. — Argi mes jų nematėme ant vainų? Jie gyvasties ne vienam nedovanojo. Jaunas merginas palaiko pas save kelias dienas pulke, o paskui galvas nukerta ir vaikų galvas į medį suteškina, senus su arkliais mindžioja. Nenori nė krikštyt ir dar iš tų, kurie prašo, kad dovanotų, juokiasi.
— Su suaugusiais tai teisybė; aš pats mačiau, — tarė Svalgūnas, — kad ne kitaip būna; nes mažus kūdikius ima kartais su savim ir norint stalduose, tai taip jau maitina šiaip taip...
— Kad tai mūsų Kunigienė apie tai žinotų... O ji ir dabar smerties savo sūnaus negali užmiršti...
Svalgūnas su galva pakratė.