Vaikščiojo į bažnyčią su kitais ir turėjo melstis, nes visi numanė, kad ir savo dievaičių neišsižadėjo. Stovėjo bažnyčioje kaip pagauta, o bėgdavo iš jos, kada galėdavo. Žodžiu kalbant, buvo tai laukinis sutvėrimas ir kad būtų radus tokį liuosą laiką, būt pabėgus į girias. Penki metai prabėgo, kaip ją pagriebė; iš kūdikio pasidarė patogi mergaitė, išmoko viską iš vokiečių, bet ir to neužmiršo, ką žinojo, ne, neišsižadėjo.
Išmintim peršoko visas savo tavorškas147.
Pirmais metais Gmunda ir jos mergos kvotė apie jos pereigą... nes mergaitė nuolatos atsakydavo, kad nieko neatsimena, kaip tik tai, kadją pagriebė, apiplėšė ir baisiai sumušė.
Nuo to laiko turėjo ant rankos ženklą, į kurį kasdien žiūrėjo kaip į brangų palikimą.
Baniuta iš pažiūros atrodė linksma, nes kas jos širdyje buvo, to niekam nesakė, nė nesiskundė, baisia liūdėjo, bet to niekas nesuprato. Vokiečių nekentė ir didelę rūstybę degė ant jų.
Kryžiokai skraidė apie ją kaip katinai ir kas dieną, pas Gmundą susirinkdavo, net ta pyko. Baniuta sau nieko iš jų nedarė, tiktai šalinosi nuo kožno... Žinoma, kaipo služauninkė, turėjo tankiai su kokiu reikalu kur išbėgt, norint nenorėjo.
Kas ketino stotis su ta lietuvninkaite, kuri į vokietę nesidavė perdirbt, to niekas nepermetė. Tuo metu visų akys buvo į ją nukreiptos, o ypač senas Zygfridas, norint senas, o kada jam kame paslužijo, tai seilę rijo ir savo akių negalėjo prisotint.
Radosi kryžiokų tarpe jaunas vaikinas, vardu Rimas. Kada koks kryžiokas jodavo pas Gmundą apsilankyt, imdavo kartais su savim Rimą, idant tas patvoryje padabotų kryžiokų arklius, kada kas svečiuojasi pas Gmundą.
Rimui vieną kartą nusibodo laikyt arklius šalia tvoros, po nosim sau uždainavo dainelę lietuvšką. Tuo tarpu už tvoros aukštos radosi Baniuta ir kai išgirdo, kaip katė, norint aukšta tvora užsikabino, kad pažiūrėtų.
Kada patėmijo jaunikaitį, prakalbėjo į jį. Rimas kaip padūkęs akis į ją išvertė, iš džiaugsmo vos neužmiršo apie arklius. Trumpais žodžiais apie viską pakalbėjo, ką tik atsiminė. Kada Baniuta išgirdo, kad ją šaukia, nušoko nuo tvoros ir krūmuose išnyko. Nuo to laiko Rima taikstėsi prie kožno kryžioko, kada tik katras jodavo pas Gmundą, o tvoroje rado skylę, kad su Baniuta galėtų kalbėt be jokios perškados148.