Ne tiktai ta kalba Rimo jame gyvastį sujdino, bet ir pradėjo abejoti tikėjimu krikščionišku.
Ant kryžiokų degė rūstybė didelė už moteris ir už persekiojimą lietuviško svieto.
Nežinojo, kaip tai viską sutaikyt. Dievaičiai Lietuvos gyvena visur, su žmonėmis supratę ir galimai buvo paėmus nunešti iš vienos vietos į kitą, tie tai dievaičiai užėmė jį; bet ir tas vienas Dievas, kuris už svietą kentėjo, kraują praliejo ir liepė dovanot dėl kožno kaltės ir mylėt neprietelius kaip savo brolius, to jis Dievo labiaus bijojo.
Nenorėjo išsižadėt anų dievaičių nė to, kurio apieškoj randasi visas svietas.
Pradėjo atšalt vieroj krikščioniškoj, ba matė ir suprato, kad kryžiokai nėjo keliu paskirtu per Chrystusą Poną, ba ne tik nedovanojo savo artimam, bet žudė kožną lietuvninką, kokį tik nutvėrė.
Ta nedorybė kryžiokų labai piktino Jurgį. Maišėsi jam galvoje.
Pirma mėgo melstis, dabar jau tuo nesirūpina. Apie Lietuvą visi atminimai pradėjo atsigaivint jame ir pradėjo rastis noras sugrįžimo į Lietuvą pas saviškius.
Nes jam rodėsi negalima.
Nė Rimas, nė Jurgi nepažinojo tos žemės kelių nei kaip iš čia ištrukt. Šventas labai prisirišo prie Kunigo ir tankiai kada ateidavo pas jį, dūsaudavo sakydamas, kad ne spasabas152 iš čia išbėg t.
Rodavojo visaip, nes Šventas kas kartą atvadžiojo nuo jo.