Kada vienas kitą pamatė, taip Jurgis kaipo ir Baniuta neprakalbėjo į save nė žodžio, tiktai vienas į kitą žiūrėjo. Rimas ir žiūrėjo į abudu, o gal ir pavydėjo Jurgiui.
Jurgis, kuris niekados taip arti moteriškės gražios nematė, o dar ypač savo žemės sesutės, nežinojo kas su juo darėsi. Jam nudavė, kad kur jis ją matė, ir kad jo buvo pažadėta — nematoma galybė traukė jį prie jos.
Su Baniuta tas pats darėsi: linksmybė rodės ant jos veido neišsakyta. Kaip kūdikis ištraukė savo rankeles į jį. Rodos sakė — imk mane, gelbėk mane! Bėkime .
Jurgis stovėjo susimaišęs iš baimės, drebėjo ir dairėsi į šalis. Būt palaikęs ją ragana, nes kad buvo Lietuvos mergaite, ta mislis į jo galvą neatėjo.
Rimas atsikvotėjęs, išsigandęs, patraukė Jurgį už ploščiaus, Baniutai parodė ranka duriukes tvoroje. Dabar Jurgis galėjo pamatyt arti. Mergaitė tuojaus nuo tvoros nušoko. Jurgis jau stovėjo prie duriukių. Rymas su pakara ėmės arklius atsitraukė į pašalį.
Jurgis jau buvo gerai išmokęs lietuviškai nuo Švento, per ką galėjo susišnekėt.
Kas galėtų aprašyt kalbą tų jaunų karvelių? Ką jie kalbėjo! To nežinau.
Kalba jų buvo nekalta, ba taip Jurgis kaipo ir Baniuta piktų mislių negalėjo turėt, ba api etai nežinojo. Vienok akutės Baniutos degė ugnim, Jurgis negalėjo dažinot, kas su juo darosi.
— Tu tai esi Kunigas! — tarė Baniuta.
Jurgis su galva linktelėjo. Jor vardą žinojo ir nuolatos minavojo... Džiaugėsi, kaip jis jos vardą žino. Neturėdama, ką pradėt uždainavo tiku balsu dainelę: