Dainuodama mergelė pradėjo gailiai verkt. Jurgį kaip ugnim kas uždegė.
— Neliūdėki! — tarė — sugrįšime pas juos!
Dirstelėjo į jį.
— Ne! Čia jų naguose pražūsime! — atsiduso
— Aš tave išgelbėsiu! — tarė Jurgis, bet nežinojo, kokiu spasabu.
— Kaip? — paklausė.
Nes Jurgis užimtas visokiomis misliomis negalėjo greitai atsakyt. Prisilenkė prie jos.
Taip teisingai ištarė tuos žodžius, kad mergaitė iš džiaugsmo nė nežinojo, ką daryt.
Iškėlė rankas aukštyn.
Būt ilgiau kalbėję, kad Rimas nebūtų davęs ženklo. Jurgis pašoko ir pamatė ateinantį Zygfridą su dviem draugais, turėjo krūmuose pasislėpt.