Ką? Ką? Ką pasakei? Tai šitie, šitie mužikų vaikai! A kad tu nesulauktum!
Pakelia kumštį aukštyn, paskui suduoda i stalą
JUDITA
Pamažu, pamažu... Dagi čia niekur nieko... O gal dar toks inžinierius ar toks juristas16 nei nepanorėtų jau nebejaunų ir neturtingų panelių...
KARLINSKAS
priėjęs prie jos
Ką sakai? Ką? Jis drįstų nepanorėti, jis galėtų nepanorėti mano vaiko?! Niekados! Niekados! Tai aš nepanorėsiu, kad mano anūkai būtų mužikai, kad mano duktė apsirišus nuometu, kaip sakoma — marčia martautų... Niekados! Niekados! Greičiau man galvą nukirskite!
JUDITA
Nutilk, nerėkauk, bent ramiai apgalvok, kaip čia gali išeiti... Tik paklausyk: pasipažis17, pradės buvot, o toliau, toliau — gal ir įsimylės. Pamatys vienas, pamatys kitas — ir manys sau: tos Karklinskiūtės tai ne bet kas; studentai pas jas buvoja, studentai jas daboja18. O tu kalbėk ką sau nori, studentai žmonės šviesūs, inteligentai, prie to jie dabartiniu laiku madoje. Daugelis jų nori, daugelis dėl jų rungiasi, taigi pamatys vienas, pamatys kitas...