Jadvyga ir Juozas nedaug sau pasakė:
Bet širdys gana sutartingai jiems plakė
Ir veltui drovėjos aikštės:
Abudu suprato kiaurai širdimi,
Jog sau nebebus niekados svetimi,
Ar džiaugsis kada ar kentės.
„Mus tamsta per vasarą dar aplankysi? —
Užklausė Jadvyga — juk gal atsiminsi
Našlaičių ir savo draugų?”
„Vargiai begalėsiu — atsakė Rainys —