Taip vieno našta, ant dvieju užmesta,
Negal taip pečių benusverti!
Bet Juozas Rainys nuo mažens niekados
Nei skųstis, nei ašarom’s savo skundos,
Kaip vaško, tirpyt nemegino:
Kaip ežero stiklas — jo veidas ramus!
Kaip užtvenktą upę, karčiausius skausmus
Jis savo širdyj užrakino!
Prieš vieną tik Glinskį, tą draugą širdies.
Jisai neturėjo ikšiol paslapties;