kad žmones pirmyn pavaryti?”

„Na vyrai, už mūsų gražias lietuvaites

išlenkime stiklą! — čia Tumas sušuko, —

„Apleisme našlaites dėl mokslo dievaitės:

oi, teks pasigest joms Kaziuko!”

Ir ėmęs niūniuoti: „Sudiev mylimoji”

Per petį žiūrėdamas, Daugirdo klausė:

„Ei ką, balandėli Kaziuk, bedumoji?

ar vėl gal kokioji gražiausia?..“

Kazys neatsakė nei žodžio į tą,