Dabar gi, kad paslaptį visą jo žino,
jai juokas iš gailesčio kvailo.
Už jo ištekėti! O, ne! Niekados!
Ir Juozas patsai juk suprasti tat gali,
Išklausius tada jo širdingos maldos,
nusuks sau juokais ją į šalį.
Ir linksma, kaip paukštis pabudęs iš ryto,
Pakėlusi jupą, namo beskubėjo;
Aplinkui lig pagirio neužmatyto
šienpjutė pakvipus krutėjo.