Taip pradalgės guldos ant pievos žalios;
Pakritę vainikai gardžiaus sukvepėjo,
rasos pasigeidę gailios.
Tenai ant kalvos bedainuodami krauna
Mergaitės ir vyrai plačius vežimus;
Paraudusius skruostus jiems prakaitas plauna,
bet veidas sau linksmas, ramus.
„Sakyk man, Petruk?” — pasipuošusi rūta
Užklausė Barbutė, primindama pleką:
Tikrai gi senovėje vilktakių būta?