Kad Algirdo tėviškės išsižadėjo
Ir Vytautui Vilnių paliko.
„Tu, Jakštai, žiūrėk! — besityčiojo Tumas —
Tų lenkių-deivių stebuklingas grakštumas!!
Meilingos, kaip glostomos katės!
Iš Dievo malonės poeta! Rašyti
Gali joms sonetus ir širdį įgyti!...
Laimingas eiliuoti įpratęs”.
Užmanymų pilnas, prie ginčų pripratęs,
Smigeika pradėjo užstoti lietuves: