Kaip leidžia jam turtai geri.
Nors širdį ir būdą aš tamstos aukštai —
Kalbėjo — statau, bet ir pats juk matai,
Ar leisti už tamstos galiu
Vienturtę, kuriai dvarininkų netruks!
Kuri, išsiblaivius, ant tėvo berūgs,
Patekus vargingu keliu.
Kaip tėvas ant tos nesutiksiu skriaudos!”
Ir tartumei priešais baidyklę patikęs,
Net balsą pakėlė: „O ne, niekados