Ir, rasit, dar Juozo ilgi vakarai,
Ir žvakė — jo darbo bodėja.
Kad pirmąkart Glinskiui tos knygos pateko.
Skaisčioj jo širdy naujas balsas prašneko:
„Ir aš — tarė sau — juk lietuvis!
Juk brangūs ir man Lietuvos milžinai,
Jos pievų kvepėjimas, girios, kalnai
Ir Vytauto Didžio liežuvis110”,
Nuvykęs tada aplankyti Atkaičių
Rainienei numirus, paguosti našlaičių