Ir ėmė blaivytisi oras.
Pro varpnyčią129 išplaukė mėnuo raudonas,
Šešėlį nutiesdamas ilgą;
Pražiūro žvaigždžių ant dangaus milijonas;
Tiek pat jų ant pusnių bežvilga.
Ramumas mirties! Užpustyti laukai
Lyg baltos sustingusios jūrės!
Nei kelio, nei ženklo! Tik dunkso miškai,
Ir šviečia dangus tik sužiūręs.
Gerai, kam aplinkinė ne svetima,