Bet visgi pas jį parašysiu ryto:
Daug darė jis man kitados;
Tik klebint už Rainį... o ne, jis ant to,
Žinau, nesutiks niekados”, —
„Sakai: nesutiks?” — klausė Tumas keistai,
Akis žingeidžiai atidaręs;
Bet Glinskis tylėjo, galvodams tiktai,
Ar bus nepardaug išsitaręs?
Ir kaipgi nustebo, kad Tumas, pažvelgęs
Ir tekantį priešais sietyną,