Praslinko į artimą kiemą;
Tai buvo Jadvyga su broliu Motiejų,
Mat Vilniuj gyvena per žiemą.
Prašnekint baudžiaus, nes manęs nepažino;
Bet, rodos, kas gerklę užkišo.
Paskui užėjau. Prie pietų pasodino;
Vienok mums šneka nesirišo.
Tarp jųjų pačių lyg kas ryšį sutraukė;
Motiejus juokuotis mėgino,
Bet veltui; o tėvas, kad sprukčiau, lyg laukė;