Kaip, pavasariui auštant, pirmučiausi vainikai,
Kad, dar šalčio nematę, galvą laiko aukštai
Ir į dangų sužiūrę, jį sapnuoja tiktai!
O, laimingi tie metai, kurių pirmos draugystės,
Lyg ant vaško, ant dvasios neišdildomu pirštu
Idealus išrašo, kaip tiesas karalystės.
Kad pati net senatvė jų paskui neužmirštų!
XII
Jonas Glinskis ir Juozas kad arčiaus pasižino,
Jų taip priešingi būdai į akordą gražiausį