„Klausyk gi, kas bus, mano mielas globojau! —
Vėl ėmė bepasakot Tumas —
Kada apie Rainį šnekėti pradėjau,
Sužiūro visų neramumas.
O Goštautas taip paveizėjo keistai,
Kad man net širdužė atšalo;
Kaip dūšios išganymo laukiau tiktai
Pietų užsitęsusio galo.
Tada tik gyvesnį mačiau pritarimą.
Net Goštautas senis prabilo,