Vienok kad atsiminė atbulą svietą,
Taip pusbalsiu ėmė dainuoti:
*
Ir vėl, kaip viliokia pagundos dvasia
Suvargusios mano kelionės,
Tu stoji kas valandą man akyse;
Vilioji, kaip sapnas malonės.
Nejaugi, mieliausia, ikšiol negana
Tau mano žaizdą atkartoti?
Ar širdžia manai pasidžiaugt kruvina?