Juk žemė — pakalnė dejonių!
Tik vien beprotys sausą ranką išties,
Sugauti šešėlį svajonių!
Daug žada nuo anksto žmogaus gyvata,
Krūtinę viliodama jauną;
Bet štai su svajonėmis eina greta
Ir skausmas, ir viltį apgauna!...
Tu vienas, Aukščiausias, keleivio žmogaus
Pavargusią širdį atjausi,
Ir atilsio nepavydėdams brangaus,