Vien bulgarų Stambulovas keterį statė.
Ant Dubysos nutilo tada dainininkės;
Jau nedrįso senelis, į žemę sulinkęs,
Prieš maskolius nei žodžio ištarti aštraus;
Tik kad Kražių bažnyčią kazokai uždarė,
Senis Glinskis sukruvintas, keikdamas tarė:
„Ar nors kartą velniai tų žalčių neberaus?”
II
Bet šitai iš rytų audrą užnešė vėjas.
Ir maskolis, ikšiolei kaip vergas kentėjęs,