Auga Vilniuje naujos kasdieną ir žydžia;
Ten kur vienas negali, ten reikia tryse;
Auga brenda pabudus lietuvių dvasia
Ir lenkystės dienas į kapus jau nulydžia”.
„Toks visų ir visur juk tautų atgimimas;
Ta pati jo istorija! — pritarė Klimas, —
Rūbas svetimas deria ir šildo lig laiko.
Bet, man rodos, per daug tų prieš lenkus raugų:
Juk prireiks gal istoriškų mūsų draugų,
Atsisėdus kada ir ant locno139 jau kraiko”.