Tas didžios praeigos tartum magiškas kardas,
Jau ne vieną lietuvį iš miego prikėlęs!
VII
Atsibudus iš amžino miego tėvynė,
Kad ant karto akis užmiegotas pratrynė,
Nusiminus aplinkui vien mato kapus!...
Atsigręžus tada nuo rūsčios dabarties,
Praeigoje raminančios ieško vilties.
Ir paveikslas jai švinta tada įstabus:
Kaip tą valtį bedaužo putojančios marės,