Mūsų Vytautas buvo tai didis galinčius;
Jam reikėjo paminklo, to nieks neužginčys;
Daug padarė tėvynei ir mūsų Rainys;
Jį anuomet pažinęs, mačiau iš akių:
Kunigų seminarija ne dėl tokių!
Tas ne tik aveles, sau tariau, beganys.
Bet patarčiau čionai susirinkusiams ponams
Dar padirbdinti Vilniuj stovylą japonams:
Kad ne jie!... Kad ne ta su japoškomis karė!...”
Čia vėl ėmė visi net juokais nesitverti