O kalėjimas aiškiai pakirpo spėkas.
Kad galėtum žmogus, rodos, dangų prilenktum;
Nuo mirties savo locnuoju kūnu uždengtum;
Bet iš džiovos išlikti — vilties per menkai...
O kiek teko privargti! Kiek Tumas darbavos,
Iki jam prikalbėjo važiuoti į Davos!...149
Tie ligonys tikrai kaip mažučiai vaikai!”
XIV
Čia nuleidęs žemyn molinąsias akis,
Kaip sugautas ūmai neįpratęs vagis,