Nuo savo marčios prigulėjęs,
Tiesą pasakius, ne vieną tik jį:
Visus užžavėjo Onytė;
Mažas ir didelis ją Aukštdvary
Vadino: „Tai mūsų paukštytė”.
Atviro būdo, širdytės lipšnios,
Bečiauškianti nuo rytmetėlio:
Niekas ant veido jaunutės ponios
Nematė tamsaus debesėlio.
Vos, kaip pavasaris linksmas, skaistus