Jau nesidaužė į šonus aklai.
Vežėjas niūniavęs nutilo.
Mintys, kaip skurdūs paveikslai rudens,
Keleiviams nelinksmos minėjos;
Spaudė jos, slėgė, tarytum akmens
Par amžius širdis užkietėjus.
„Rodos, nebūtume dar per seni, —
Atsiliepė Jakštas ant galo —
Rodos, nuo vakar žmogus gyveni;
Dar plakus širdis neatšalo.