Ji meilę ir viltį užmiršti”.
„Na, ir be takto Kazys suvisu! —
Pritardamas Klimas šnekėjo, —
Buvo ant jos net pažvelgti baisu,
Kad Rainį kapuosna lydėjo.
Tartumei marmuras, be kibirkšties,
Išblyškus, be ašarų akys!..
Žiednas suprato: nuo meilės, vilties
Ant amžių jau ta atsisakius!
Sako, dabar jai tik vienas galvoj;