XI
Čia Mauša Rudbarzdis, pravėręs duris,
Jarmulką51 nuvožęs, maldavo karštai:
„viesiausis — poneli! Juk prekė nukris,
Aš moku brangiaus, kaip man gyvą matai!”
„Ta atilsio man nebeduos kirmėlė
Šiandieną” — lyg pykdamas Goštautas tarė,
Bet džiaugės: graži jo teliukų veislė
Žydeliui akis iš kaktos net išvarė.
„Be reikalo, Mauša, neaušink burnos,