Skardžiai nuskambėjo tolyn, kaip gandai!...
Nutilo!.. Jai akys kaip žvaigždės nušvito;
Ant baltojo veido nuraudo skruostai.
Dabar lyg užplaukę balsai iš Dangaus.
Kaip verkiančios vilnys, siūbavo ir pynės.
Tai diegė į širdį iš skausmo gilaus,
Tai monais54 vaidinos skaisčiausios gražybės,
Tai nešė ramumą, kaip girios tėvynės!
Chopino noktiurnai! Kiek slepiat gilybės!
O, veltui nuo jūsų širdis kada gynės!