Nemaž jų į Krokuvos iždą pakliuvo,
Ir toji, jis tikias, nebus paskutinė.
Nors tiek, kaip bevaikis nabašniks Kmita,
Jisai akademijai duoti negali;
Bet tautišką mokslą sušelpt kai kada
Ir jis neužmiršta, jam nešdamas dalį.
„Pas mus po mokslavietes miršta dvasia!
Vaikai nepažįsta tėvų praeigos56!
Ir žingsnis už žingsnio, visų akyse,
Užlieja verpetai maskolių bangos!