Girdėjau: ir Rainiui noktiurnas pamėgo;
Dukrele, vienok neužmiršk niekados:
Tarp jo ir tavęs begalinės prabėgo!
Ir jį išvaryk iš siaurutės galvos!”
Motiejus, juokuodamas, buvo užvaręs,
„Būk žmonės vis lygūs: Adomo veislė!
O turtų užlopiama esant skylė!...”
Bet Goštautas rūstus, plačiai atidaręs
Akis, lyg jam žodžio pritruko gerklėj,
Nuėjo sau gulti — labanakt — netaręs.