O saulė vis lipa aukščiaus.
Keli spinduliai net ir langą užgavo,
Per medžių šakas nedrąsiai sužaibavo
Ir žiūri į vidų skaisčiaus.
Bet veltui bežiūri skaisčiaus spinduliai:
Dar Juozas ir Jonas tebmiega giliai;
Net Ruzė Glinskiutė pikta:
Seniai pasirėdė gražiais perkeliniais,
Žiedais užsimaustė šviesiai misinginiais,
Ant galo atauš arbata.