Kiekvienas jos posmas jam širdį lyg skrodė,
Ir ašara akyse žibėjo.
Štai žmonės-pavargeliai meldžia malonės!
Ir jam iš krūtinės nors n’eina dejonės,
Bet kelias ne rožėmis klojas.
Dar užvakar buvo gražaus pašaukimo
Jam kelias taip aiškus; dabar apšvietimo
Maldauja, ant kryžkelio stojos.
Ne tai kad tikrai nežinotų, kur žengti;
Bet skaudančią širdį nelengva palenkti: