Tai, rodės, iš jo besityčios Juška!
Tai širdį lyg dilgė erškėčių šaka!
Tai, rodės, kas pančiais surišo!
O kartas nuo karto vis grįžo mintis,
Kaip ta paslapti67 pelenuos kibirkštis,
Kad, vėjui papūtus, atgija:
Jadvyga... Ji čia! Bet nuliūdus jinai!
Ar jau, angelėli, ir tu pažinai
Skaudžiausią širdies kalaviją?
Dar pažvelgė kartą... Jau viską užmiršo!