Vien buvo brangiausia užvis,
Par maištą prancūzą kad badė galvijai
Ragais į Bažnyčios duris.
Kad upėmis Abelių kraujas tekėjo,
Altorių užsėdo merga,
Kad viskas švenčiausis pamintas gulėjo,
Ar švietė viltis kam tada?
Dar švietė; ir švietė iš amžino Rymo84!
Ten laivas nebijo verpetų:
Ir sergi ir sergės jį nuo paskendimo