Būk ciecoriui Vilhelmui taip ji patikus,
Jog teikės su jąja kalbėti.
Primint’ jam turėjo ji mūsų vargus!...
Jo tėviška galia plati!...
Bus vardas Vilaičio tarp mūsų garsus,
Bet ir Marinė garsi!”
Užbaiga
Poezijos mano brangiausi sapnai!
Taip sunkūs, kaip mūsų laikai!
Kiek kartų norėjau giedoti linksmiaus,