Jisai teip jausmingas, o žmonės — šalti.
Ledais jam užšaldys krūtinę!
Atvės idealai karščiausi visi,
Žmonių melagystę pažinę!
Jo alpstančią širdį aš žadint mokėčiau,
Nupulti neduočiau tada,
Kaip Aniolas-sargas karštai jį mylėčiau,
Dėl jo pasišventus visa.
Ir vienas ant kito saldžiai pasirėmę,
Nešaldomi žemės šalčių,