Man žiba dangaus nekaltybė.
Nabašninkė tavo matutė brangioji
Plačiai buvo giesme garsi;
Jos ūgį ir veidą šiandieną nešioji
Ir balsą tą patį turi.
Viena ji mokėjo raminti mane,
Kad kvartapijoną užgavo,
Kad dangišką giesmę, nekaltą gražią
Man kietą krūtinę lingavo”.
*