Marinė tylėjo. Nors tėvo valia
Jai buvo šventa visados,
Bet kaip gi giedoti, kad spaudžia kančia,
Kad skausmas vien ieško tylos!
Ant galo užsėdo prie kvartapijono,
Užgavus skardžiai jo balsus;
Ant veido jos balto, ant skruosto raudono
Lyg tarsi užšvito dangus!
Balsai, lyg pasemti iš Dievo aukštybių,
Kaip vilnys siūbavo ir pynės,