Kaskartą aplinkui tamsiaus ir baisiaus,
Ir, rodos, vilties nėra jau!
Kame mano galia? Dar taip neseniai
Iš žemės tinklų aš juokiausi,
Užžibo meilingi akies spinduliai
Ir įsmeigė skausmą giliausią!
Kame mano aukštas, gražus pašaukimas,
Kurs metais kasdieną drūtėjo17?
Tik audros bloškimas, akies užmetimas...
Ir nėra, kas būti turėjo!...