Vienus lyg bijojo palikti.
Suprato Jadvyga, jog svečias yra,
Ir rasit Valavyčė Jonas?
Jis lankos ne kartą... Meilus visada…
Turtingas ir jaunas dar ponas.
Skubiai pasislėpus į kambarį savo,
Į dzelkorių skendo visa;
Nušvito linksma: mat tasai nemelavo:
Žydėjo kaip rožė pilna!
Dar kartą į stiklą pažvelgus trumpai,